Kiekvieną rudenį po senąja „Antaninių“ obelimi mano sode susidaro geltonas kilimas. Nukritę obuoliai – amžina sodininko dilema: surinkti visų neįmanoma, išmesti gaila, o palikti po medžiu negalima. Vieną žiemą, vartydama seną sodininkystės enciklopediją, kurią paveldėjau iš mamos, radau skyrių, pavadintą „Nukritę vaisiai“. Jame buvo tiek idėjų, kad nuo tada nė vienas obuolys mano sode nebedingsta veltui.
Pirmiausia – išrūšiuokite
Nukritę obuoliai nėra vienodi. Dalis jų nukrinta visiškai sveiki, tiesiog nuo vėjo ar per gausaus derliaus. Kiti nukrenta dėl to, kad juos pažeidė obuolinio vaisėdžio vikšras arba vaisių puvinys. Pastaruosius lengva atpažinti: ant obuolio matoma skylutė su rudais trupinėliais arba rudos dėmės su koncentriškais pelėsio ratilais.
Pažeistų vaisių nepalikite po medžiu ir nemeskite į bendrą kompostą. Vikšrai iš jų išlenda, įsirausia į dirvą ir kitais metais vėl puola obuolius, o puvinio sukėlėjai žiemoja vaisiuose. Tokius obuolius reikia surinkti kuo greičiau, geriausia kas kelias dienas, ir išvežti arba užkasti giliai, toliau nuo sodo.
Sveikus nukritusius obuolius galima naudoti beveik taip pat kaip skintus, tik juos reikia perdirbti greičiau, nes jie sumušti ir ilgai nesilaiko.
Obuolių sūris – senas lietuviškas būdas
Mano mama kas rudenį virdavo obuolių sūrį, ir tai buvo geriausia nukritusių obuolių paskirtis. Obuoliai nulupami, išimami sėklalizdžiai, supjaustomi ir troškinami, kol visiškai suminkštėja. Tada įberiama cukraus, kartais kmynų, ir masė verdama ilgai, nuolat maišant, kol tampa tiršta ir tamsi. Karšta masė suverčiama į marlę, suformuojamas rutulys ar plyta, prislegiama ir paliekama džiūti kelias dienas.
Obuolių sūris valgomas su arbata, pjaustomas griežinėliais, ir išsilaiko vėsioje vietoje kelis mėnesius. Iš kibiro obuolių gaunasi tik nedidelis gabalas, bet jis vertas kiekvieno sugaišto vakaro.
Džiovinti obuolių griežinėliai
Paprasčiausias būdas išsaugoti daug obuolių – išdžiovinti. Obuoliai supjaustomi plonais griežinėliais, trumpam pamerkiami į vandenį su citrinos sultimis, kad nepatamsėtų, ir džiovinami džiovyklėje, orkaitėje žemoje temperatūroje su praviromis durelėmis arba ant virvelės prie krosnies. Gerai išdžiovinti griežinėliai laikomi sandariuose indeliuose ir puikiai tinka kompotams, košėms ar tiesiog užkandžiui.
Naminis obuolių actas
Iš nukritusių obuolių, net su nedideliais sumušimais, galima pasigaminti obuolių acto. Obuoliai supjaustomi, sudedami į stiklainį, užpilami vandeniu su trupučiu cukraus ir uždengiami marle. Mišinys rūgsta kelias savaites, kol skystis įgauna aiškų rūgštų acto kvapą. Tada nukošiamas ir laikomas buteliuose. Naminis actas tinka salotoms, marinatams ir buities darbams. Svarbu tik naudoti švarius indus ir neleisti pelėti paviršiui.
Obuolių tyrė ir pyragai
Tyrė – greičiausias būdas sunaudoti daug obuolių iš karto. Obuoliai troškinami be vandens arba su labai mažu kiekiu, sutrinami ir karšti supilstomi į sterilius stiklainius. Tokia tyrė be cukraus puikiai tinka vaikams, blynams ir pyragams. Dalį tyrės galima užšaldyti porcijomis.
Iš obuolių tyrės galima pasigaminti ir pastilę – ploną vaisių lakštą. Tiršta tyrė plonu sluoksniu paskleidžiama ant kepimo popieriaus ir džiovinama orkaitėje žemoje temperatūroje kelias valandas, kol nebelimpa prie pirštų. Supjaustyta juostelėmis ir susukta pastilė laikoma sandariame inde ir yra mėgstamas vaikų užkandis.
Pašaras paukščiams ir gyvuliams
Sveikus obuolius žiemą mielai lesa juodieji strazdai ir kiti paukščiai. Keletą obuolių galima palikti ant sniego ar įsmeigti ant krūmų šakelių. Turintiems vištų ar ožkų obuoliai – puikus papildomas pašaras, tik jų reikia duoti saikingai.
Kompostas – tik sveikiems
Jei obuolių vis tiek per daug, sveikus galima kompostuoti. Jie greitai suyra ir praturtina kompostą, tačiau juos reikia maišyti su sausais lapais ar šiaudais, kitaip krūva tampa šlapia ir ima rūgti. Plačiau apie tai rašėme straipsnyje, kaip sodo atliekas paversti veiksminga trąša.
O ką daryti su skintais obuoliais
Nukritę obuoliai ilgai nesilaiko, bet skintus galima išsaugoti iki pavasario. Žieminės veislės skinamos atsargiai, su koteliu, kai sėklos paruduoja. Obuoliai sudedami į dėžes vienu ar dviem sluoksniais ir laikomi vėsiausioje vietoje, geriausia nuo 0 iki 4 laipsnių šilumos.
Kiekvieną obuolį galima suvynioti į popierių, kad sugedęs neužkrėstų kaimynų. Kas kelias savaites obuolius verta peržiūrėti ir pradėjusius gesti išrinkti.
Obuolių nereikėtų laikyti kartu su bulvėmis, morkomis ar kopūstais. Jie išskiria etileną, kuris spartina kitų daržovių senėjimą, o patys perima nemalonų rūsio kvapą.
Viena taisyklė, kurios nevalia pamiršti
Enciklopedijoje buvo pabrauktas vienas sakinys, ir jį pakartosiu: nukritusių obuolių negalima palikti po medžiu žiemoti. Tai viena dažniausių rudens klaidų, dėl kurių kitais metais obelys dažniau serga ir mažiau dera. Apie kitas panašias klaidas rašėme straipsnyje apie rudens klaidas darže.
Dabar, kai rudenį renku obuolius po „Antaniniu“, jau nebejaučiu to senojo nusivylimo. Kiekvienas kibiras turi savo paskirtį: vienas – sūriui, kitas – džiovyklei, trečias – strazdams. Ir tik visai sugedę keliauja į duobę sodo gale.
