Pirmadienis, lapkričio 23 d. Marijampolė +1 °C, rūkas Vardadienius švenčia: Adelė, Doviltas, Klemensas, Kolumbanas, Kolumbas, Liubartė

„Kaip tai – virti savaitei? Iki trečiadienio viskas surūgs“, – piktinosi anyta. Po savaitės ji kalbėjo kitaip

Sekmadienį ji išverda kelis patiekalus visai savaitei, o anyta tai vadina pamazgomis. Tada marti pasiūlė savaitei apsikeisti vaidmenimis.

Sekmadienio popietė mūsų virtuvėje atrodo kaip mažas cechas. Puode verda troškinys, orkaitėje kepa vištienos šlaunelės, ant viryklės – bulvių košė ir kruopos. Ant stalo išrikiuota dešimt stiklinių indelių su dangteliais. Per tris valandas aš paruošiu maistą visai savaitei, o paskui penkias darbo dienas po dvylikos valandų pamainos vaistinėje grįžtu namo ir nebegalvoju, ką valgysime.

Mano vyras Kęstutis šią sistemą mėgsta. Vakare jis tiesiog atsidaro šaldytuvą, išsirenka indelį ir pasišildo. Jokių ginčų, ką gaminti, jokių vėlyvų blynų dešimtą vakaro.

Anytos patikrinimas

Anyta atvažiavo neįspėjusi, kaip tik sekmadienį. Ji įėjo į virtuvę, apžvelgė indelius ir sustingo.

– Čia kas? – paklausė ji tokiu tonu, lyg būtų radusi šaldytuve gyvatę.

– Maistas savaitei, – atsakiau. – Taip patogiau, kai dirbu pamainomis.

– Kaip tai – virti savaitei? – jos balsas pakilo puse oktavos. – Iki trečiadienio viskas surūgs! Tu mano Kęstutį pamazgomis maitinti sugalvojai? Jis pas mane pratęs prie šviežio, iš po dangčio, karštą!

Kęstutis, sėdėjęs prie stalo su arbata, staiga labai susidomėjo telefonu.

Anyta tuo tarpu jau atidarinėjo indelius vieną po kito ir uostinėjo, nors viskas buvo ką tik išvirta ir dar šilta. Pakėlė dangtelį nuo troškinio, paskui nuo kruopų, paskui nuo vištienos. Kiekvieną kartą jos veidas darėsi vis rūstesnis, lyg ji tikrintų ne maistą, o mano, kaip žmonos, tinkamumą. Galiausiai ji padėjo paskutinį dangtelį ir sudėjo rankas ant krūtinės.

Aš galėjau pradėti aiškinti. Galėjau pasakyti, kad dirbu vaistinėje ir apie maisto laikymą žinau daugiau nei vidutinis žmogus. Kad virtas maistas šaldytuve paprastai saugiai laikomas tris ar keturias dienas, todėl ketvirtadienio ir penktadienio porcijas aš iškart užšaldau. Kad stikliniai indeliai sandarūs, o šaldytuve – keturi laipsniai šilumos. Bet supratau, kad argumentai čia nepadės. Anyta ginčijosi ne su faktais. Ji ginčijosi su mintimi, kad jos sūnus valgo ne taip, kaip ji jį išmokė.

Kvietimas, kurio ji nesitikėjo

Todėl pasakiau kitką.

– Gerai, mama. Jūs teisi, šviežias maistas geriausias. Gal pagyventumėte pas mus šią savaitę? Kęstutis labai apsidžiaugtų. O aš kaip tik turiu penkias pamainas iš eilės.

Anyta, matyt, tikėjosi pasipriešinimo, ne kvietimo. Bet atsitraukti nebegalėjo. Pirmadienį ji atvažiavo su lagaminu ir prijuoste.

Pirmadienio vakarą mūsų laukė cepelinai. Tikri, didžiuliai, su mėsa ir spirgučiais. Kęstutis valgė ir švytėjo. Antradienį – kugelis ir šaltibarščiai. Trečiadienį – kotletai su keptomis bulvėmis. Kiekvieną vakarą anyta laukdavo mūsų prie padengto stalo, o aš kiekvieną vakarą nuoširdžiai jai dėkodavau.

Ketvirtadienio nuovargis

Ketvirtadienį grįžusi radau ją sėdinčią virtuvėje su kojomis ant taburetės.

– Kiek dabar kainuoja mėsa, – tarė ji, nežiūrėdama į mane. – Aš šiandien dvi valandas stovėjau parduotuvėje, kol viską surinkau. Paskui keturias prie viryklės. Bulvių tarkavimui man reikia kelių valandų, nes rankos nebe tos.

Vakarienė tą dieną buvo paprastesnė – grikiai su troškiniu. Vėliau sužinojau, kad troškinį ji išsivirė dar trečiadienį, dvigubą porciją, kad užtektų ir ketvirtadieniui. Nieko nesakiau.

Penktadienio rytą prieš darbą radau ją jau virtuvėje. Ji stovėjo prie atidaryto šaldytuvo ir žiūrėjo į mano paskutinius du indelius su užšaldytu troškiniu, kuriuos buvau padėjusi atitirpti.

– Čia nuo sekmadienio? – paklausė.

– Nuo sekmadienio, bet užšaldyta tą pačią dieną, – atsakiau. – Galite paragauti.

Ji paragavo šaukšteliu, susiraukė, kad mažoka druskos, ir pasakė, kad „šiaip valgoma“. Iš jos lūpų tai buvo beveik pagyrimas. Tą vakarą ji nebegamino nieko naujo. Pasišildė tą troškinį, išvirė bulvių ir pirmą kartą per savaitę vakarieniavo kartu su mumis, o ne stovėjo prie viryklės, kol mes valgome.

Penktadienį ji išsikvietė Kęstutį į virtuvę ir paklausė, ar jis tikrai valgo mano „savaitinį“ maistą. Kęstutis, mano didžiam nustebimui, nusprendė būti sąžiningas.

– Mama, aš jį labai mėgstu. Grįžtu vėlai, atidarau šaldytuvą, ir ten viskas yra. Niekam nereikia stovėti prie puodų iki dešimtos. O sekmadieniais mes gaminame kartu – aš lupu bulves, Eglė verda.

Anyta ilgai tylėjo. Paskui paprašė parodyti, kaip aš užšaldau porcijas. Apžiūrėjo indelius, paskaitė užrašus su datomis, pavartė šaldymo kameros stalčius.

Prisipažinimas prie durų

Šeštadienį, prieš išvažiuodama, ji prisipažino tai, ko nesitikėjau. Visą gyvenimą ji kasdien gamino šviežią maistą, nes taip reikalavo jos vyras. Dirbo buhaltere, grįždavo šeštą, o iki septynių ant stalo turėjo garuoti karšta vakarienė. Trisdešimt metų. Ji niekada nesiskundė, nes manė, kad taip ir turi būti. Ir kai pamatė mano indelius, jai pasirodė, kad aš lengvinu sau gyvenimą jos sūnaus sąskaita.

– O dabar žiūriu, – pasakė ji, segdamasi paltą, – ir galvoju: o kodėl aš sau jo nepalengvinau?

Kitą sekmadienį ji paskambino ir paklausė, kur aš perku tuos stiklinius indelius su dangteliais. Jai, sako, vienai per daug virti kasdien, o pirkti jau paruoštų patiekalų ji nenori. Nuvežiau jai dešimt indelių dovanų. Kartu nupirkau ir lipdukų su datomis, kad ji žinotų, kada kas išvirta, nes užrašus ant dangtelių ji vis pamiršdavo.

Dabar mes kartais keičiamės: ji man įdeda indelį savo cepelinų, aš jai – vištienos su daržovėmis. Kęstutis juokiasi, kad jo šaldytuve dabar dvi virtuvės. Abi, jo žodžiais, šviežios.

Kaip jums šis straipsnis?

Dalintis Facebook

Skaitykite toliau

Kapsai 100,2 FM