Penktadienį grįžau iš darbo septintą, išsimaudžiau, užsivilkau seną megztinį ir atsisėdau su knyga ir arbata. Visą savaitę laukiau šio vakaro. Vaikai išvažiavo pas močiutę, vyras Marius sakė, kad užtruks su kolegomis po darbo.
Svečiai devintą vakaro
Devintą durys atsidarė, ir į koridorių sugriuvo keturi vyrai. Marius ir trys jo kolegos iš statybų įmonės, visi linksmi, visi jau po kelių bokalų.
– O, tu namie! – apsidžiaugė Marius, lyg tai būtų netikėta. – Klausyk, mes čia užsukom pas mus. Greitai į virtuvę, išimk mėsą iš šaldiklio, tą kiaulieną, kurią pirkom. Po pusvalandžio turi būti karšta ant stalo. Vyrai alkani.
Kolegos stovėjo koridoriuje ir šiek tiek nepatogiai šypsojosi. Vienas iš jų, vyresnis, žilstelėjęs, man linktelėjo atsiprašančiai.
– Mariau, – pasakiau tyliai. – Mėsa sušalusi kaip akmuo. Per pusvalandį ji net neatitirps.
– Na, sugalvok ką nors, – jis mostelėjo ranka, ir tada, garsiai, kad girdėtų visi, pridūrė: – Aš čia namuose šeimininkas ar kas?
Kolegos nutilo. Aš pajutau, kaip man užkaista ausys. Aštuoniolika metų santuokos, ir jis niekada nebuvo kalbėjęs su manimi tokiu tonu. Bent jau ne prie svetimų. Matyt, alus ir publika padarė savo.
Aš galėjau sukelti sceną. Galėjau išeiti į miegamąjį ir užsidaryti. Galėjau nuolankiai stovėti prie viryklės iki vidurnakčio, kepdama tą pusiau atšilusią mėsą. Bet nė vienas iš tų variantų man nepatiko. Ir dar viena mintis neleido man pasiduoti: per pusvalandį net ir atšildyta kiauliena nebūtų iškepusi kaip reikiant, o neiškepta kiauliena svečiams – tai jau ne gėda, o rizika. Taigi Marius reikalavo ne vakarienės. Jis reikalavo stebuklo, kad galėtų juo pasigirti.
– Žinoma, tu šeimininkas, – nusišypsojau. – Užeikit, vyrai, nusiaukit, sėskit svetainėje.
Užsakymas telefonu
Nuėjau į virtuvę. Išsitraukiau telefoną. Atsidariau maisto pristatymo programėlę ir užsakiau tris dideles picas, du padėklus vištienos sparnelių ir didelę porciją bulvyčių iš geriausios mūsų miesto picerijos. Apmokėjau Mariaus kortele, kuri buvo pririšta prie mūsų bendros paskyros, bet kurią naudodavo tik jis. Pristatymo laikas – trisdešimt penkios minutės.
Tada iš šaldytuvo išėmiau sūrį, alyvuoges, raugintus agurkus, kumpį ir duoną, sudėliojau gražiai ant lentos ir išnešiau į svetainę.
– Kol kas užkandžiai, – pasakiau. – Karštas maistas jau ruošiamas.
Marius patenkintas linktelėjo kolegoms: matot, kokia mano žmona.
Kol laukėme kurjerio, aš sėdėjau su jais svetainėje ir klausiausi jų pokalbių. Pasirodo, jie ką tik baigė didelį objektą – mokyklos sporto salę Kalvarijoje – ir šventė. Vyresnysis, vardu Algimantas, pasakojo, kaip jie per lietų dengė stogą, ir kaip Marius vienintelis neatsitraukė, kai visi kiti nulipo nuo pastolių. Marius tuo metu kuklinosi, ir aš pamačiau jį tokį, kokio namie seniai nemačiau: išdidų ir šiek tiek sutrikusį.
Po trisdešimt penkių minučių paskambino kurjeris. Aš atidariau duris, paėmiau dėžes ir įnešiau į svetainę. Padėjau jas ant stalo.
– Prašom, vyrai, karšta, kaip šeimininkas užsakė, – pasakiau. – Šeimininkas ir vaišina – apmokėta jo kortele.
Vyresnysis kolega, kuris anksčiau linktelėjo atsiprašančiai, prapliupo juoktis taip garsiai, kad net užspringo alumi. Kiti du irgi pradėjo juoktis. Marius sėdėjo raudonas, kol galiausiai irgi nusijuokė – nedrąsiai, bet nusijuokė.
– Ponia, – tarė vyresnysis, atsistojęs ir pakėlęs bokalą. – Mano žmona per trisdešimt metų nesugalvojo nieko geresnio. Už šeimininkę!
Kas buvo vyresnysis kolega
Paskui pasirodė, kad jis yra Mariaus darbų vadovas. Ir kad jis pats pasiūlė užsukti „pas Marių“ tik todėl, kad Marius visą vakarą gyrėsi, kokia jo žmona puiki šeimininkė ir kaip ji viską padaro per pusvalandį.
Vyrai išėjo apie vienuoliktą, sotūs ir linksmi. Aš su jais atsisveikinau prie durų. Vyresnysis tyliai pasakė man, kad Marius rytoj gaus pastabą – ne dėl picų, o dėl to, kaip jis su manimi kalbėjo.
Kai durys užsidarė, Marius atsisėdo virtuvėje ir ilgai tylėjo.
– Atsiprašau, – pasakė jis galiausiai. – Aš norėjau pasirodyti. Jie visi kalbėjo apie savo žmonas, ir aš… – Jis numojo ranka. – Žodžiu, buvau idiotas.
– Buvai, – sutikau. – Bet ne todėl, kad atsivedei svečių. Todėl, kad paklausei, ar tu šeimininkas, ir tikėjaisi, kad aš atsakysiu tarnaitės vaidmeniu.
Nauja tvarka
Mes ilgai kalbėjomės tą naktį. Indus plovėme kartu, ir tai buvo pirmas kartas per ilgą laiką, kai jis pats paėmė rankšluostį. Apie tai, kad jis darbe jaučiasi nevertinamas, kad tas darbų vadovas jį nuolat kritikuoja, ir kad tą vakarą jam norėjosi pasirodyti didesniam, nei jaučiasi. Apie tai, kad aš irgi nesu prieš svečius – tik noriu apie juos sužinoti ne tada, kai jie jau stovi koridoriuje.
Susitarėme paprastai. Jei Marius nori atsivesti draugų, jis parašo man bent prieš valandą. Jei aš galiu – gaminu, jei ne – užsakome. O šeimininkais mūsų namuose esame abu.
Pagyrimą darbe Marius, beje, vis dėlto gavo. Darbų vadovas per pirmadienio susirinkimą pasakė, kad Mariaus žmona – „protingiausia moteris, kokią jis yra sutikęs“. Marius man tai papasakojo su tokiu išdidumu, lyg tai būtų jo paties nuopelnas.
Gal iš dalies ir buvo. Juk jis mane vedė.
