Telefonas suskambo šeštadienį devintą ryto. Aš dar gėriau kavą mūsų bute Kaune.
– Rasa! – anytos balsas buvo toks garsus, kad atitraukiau telefoną nuo ausies. – Čia kažkokie žmonės mano sodyboje! Jie neįsileidžia manęs! Aš su daigais prie vartelių stoviu!
Sodyba, kuri buvo išnuomota
Sodyba, apie kurią ji kalbėjo, nebuvo jos. Tai buvo mūsų sodyba prie Veisiejų, kurią mes su vyru Steponu nusipirkome prieš šešerius metus. Šią vasarą mes nusprendėme ją išnuomoti. Pirmą kartą. Buvome pavargę nuo kasmetinio remonto, o nuoma per vasarą padengė visus metinius sodybos mokesčius. Išnuomojome šeimai iš Vilniaus visam birželiui: tėvai su dviem vaikais, labai mandagūs žmonės. Sumokėjo iš anksto.
– Mama, ten gyvena nuomininkai, – pasakiau kuo ramiau. – Mes jums sakėme, kad šią vasarą sodyba išnuomota.
– Kokie dar nuomininkai! – sušuko anyta. – Stepukas man pats asmeniškai raktus davė! Pasakė, kad galiu sodinti daržą kaip kasmet! Varyk lauk savo vasarotojus, aš čia su pomidorų daigais, su agurkais, su paprikomis! Jie gi nuvys!
Aš lėtai padėjau puodelį. Steponas, stovėjęs prie viryklės ir kepęs kiaušinienę, staiga labai susidomėjo keptuve.
– Steponai, – pasakiau. – Tu davei mamai raktus nuo sodybos?
– Na… – jis neatsisuko. – Ji prašė dar žiemą. Sakė, kad nori pasodinti daržą, kaip kiekvienais metais. Aš pamiršau, kad mes išnuomojom. Tiksliau, pagalvojau, kad gal jai netrukdys…
– Daržas per vidurį kiemo, kur žaidžia nuomininkų vaikai, – pasakiau. – Ir tavo mama, kuri kas dvi dienas atvažiuoja jo laistyti. Žinoma, netrukdys.
Anyta tuo metu telefone toliau kalbėjo apie tai, kad tai šeimos sodyba, kad jos vyras, Stepono tėvas, ten padėjo statyti pirtį (jis tikrai padėjo, dvi dienas), ir kad ji neleis „kažkokiems vilniečiams“ trypti jos lysvių vietos.
Aš supratau, kad ginčytis telefonu beprasmiška. Pasakiau anytai palaukti, kad atvažiuosime per pusantros valandos. Paskambinau nuomininkams, atsiprašiau ir paprašiau nieko nedaryti, kol mes atvyksime.
Kelionė į Veisiejus
Kelionė iki Veisiejų buvo labai tyli. Steponas vairavo, aš žiūrėjau pro langą ir galvojau. Apie tai, kad anyta kiekvieną pavasarį sodindavo daržą mūsų sodyboje, nes jos daugiabutyje Alytuje vietos nėra. Kad tas daržas jai buvo ne tiek pomidorai, kiek priežastis išvažiuoti iš miesto, pabūti gamtoje, jaustis reikalingai. Kad mes, išnuomodami sodybą, apie ją net nepagalvojome. Ir kad Steponas, užuot pasakęs mamai tiesą, tiesiog davė jai raktus, tikėdamasis, kad viskas kaip nors išsispręs savaime.
Kai pravažiavome Lazdijus, Steponas pagaliau prakalbo. Pasakė, kad nežinojo, kaip mamai pasakyti, jog sodyba išnuomota. Kad ji kiekvieną žiemą laukia pavasario vien dėl to daržo, ir jam buvo gaila atimti. Aš pasakiau, kad suprantu. Bet kad dabar mes atimame ne tik daržą, bet ir nuomininkų ramybę, už kurią jie sumokėjo, ir mamos orumą, nes ji sėdi prie svetimų žmonių vartų su daigais kaip kokia elgeta. Steponas nieko neatsakė, bet suspaudė vairą stipriau.
Kai atvažiavome, anyta sėdėjo ant suolelio prie vartų tarp keturių dėžių su daigais. Nuomininkų tėvas stovėjo kitoje vartų pusėje ir atrodė labai nepatogiai. Vaikai žiūrėjo pro langą.
Pirmiausia aš atsiprašiau nuomininkų. Paskui pasisveikinau su anyta ir pasakiau, kad mes kartu suprasime, ką daryti. O tada pamačiau tai, ko iki tol nepastebėjau.
Plotas už daržinės
Už daržinės, kur nuomininkai niekada neidavo, buvo seniai apleistas plotas. Kažkada ten stovėjo vištidė, paskui augo tik dilgėlės. Saulėta vieta, prie pat šulinio, su atskiru įėjimu nuo lauko keliuko.
– Mama, – pasakiau. – O jei daržą pasodinsime čia? Jūs galėsite atvažiuoti per šoninius vartelius, niekam netrukdysite, ir vanduo šalia.
Anyta ilgai žiūrėjo į dilgėles. Paskui į daigus. Paskui į mane.
– Čia gi reikia viską iškasti, – pasakė ji.
– Steponas iškas, – atsakiau. – Jis šiandien turi labai daug energijos.
Steponas kasė iki vakaro. Nuomininkų tėvas, pamatęs, kas vyksta, atėjo padėti, o jų vaikai nešiojo laistytuvus nuo šulinio. Apie šeštą vakaro visi pomidorai, agurkai ir paprikos jau buvo žemėje. Anyta sėdėjo ant kibiro ir komandavo. Ji rodė, kokiu atstumu sodinti pomidorus, kaip giliai kišti agurkų daigus ir kodėl paprikos mėgsta vietą prie pietinės sienos. Nuomininkų dešimtmetis sūnus viską užsirašinėjo telefone, o anyta, pamačiusi tai, ėmė aiškinti dar išsamiau. Iki vakaro ji jau vadino jį „mano agronomu“.
Susitarimas su nuomininkais
Vėliau mes su nuomininkais susitarėme oficialiai: daržas už daržinės yra anytos teritorija, ji ten atvažiuoja per šoninius vartelius ir į kiemą neina. Nuomininkai buvo patenkinti – jų vaikai visą mėnesį bėgiodavo pas „močiutę iš daržo“ ir grįždavo su agurkais.
Steponui aš daviau dar vieną užduotį: nuo šiol visus su sodyba susijusius pažadus jis pirmiausia aptaria su manimi. Ypač tuos, kurie susiję su raktais.
O anyta rudenį atvežė mums didžiulį maišą pomidorų ir tris stiklainius marinuotų agurkų. Ir pasakė, kad naujasis daržas jai patinka net labiau nei senasis. Ten, sako, ramiau, ir niekas nežiūri.
