Su Algirdu susipažinome prieš dvejus metus, šokių vakare vyresniems kultūros centre. Man tada buvo penkiasdešimt ketveri, jam – penkiasdešimt aštuoneri. Abu jau ne kartą buvome girdėję, kad „tokiame amžiuje nebeieškoma“. Ieškoma. Ir randama.
Algirdas – našlys, turi dvi suaugusias dukras. Vyresnioji, Indrė, šią vasarą tekėjo. Apie vestuves jis kalbėjo nuo pavasario: sodyba prie Kalvarijos, šimtas dvidešimt svečių, gyva muzika. Nusipirkau suknelę – tamsiai mėlyną, kokios neturėjau dvidešimt metų. Nuėjau pas kirpėją. Su Indre buvau susitikusi vos du kartus, todėl dovaną rinkau ypač atidžiai: rankų darbo lininę staltiesę ir voką.
Draugė Genovaitė, su kuria dar mokykloje sėdėjome viename suole, juokėsi, kad ruošiuosi kaip į savo vestuves. Gal ir buvo tame tiesos. Po vyro mirties dešimt metų gyvenau viena ir buvau įsitikinusi, kad tokios šventės man jau praeityje. Algirdas grąžino man jausmą, kad dar galiu būti kažkieno moteris, ne tik mama ir močiutė. Todėl ir norėjau, kad tą dieną viskas būtų tobula: kad jo dukra pamatytų, jog tėvas nėra vienas, ir kad šalia jo – žmogus, kuris jį gerbia.
Žodžiai prie vartų
Į sodybą atvažiavome atskirai, nes Algirdas nuo ryto buvo su jaunaisiais. Jis pasitiko mane prie vartų, pabučiavo į skruostą ir, nežiūrėdamas į akis, pasakė:
– Klausyk, prie stalo nesėsk. Pagrindinėje salėje vietų mažai. Prižiūrėsi vaikus – mažųjų yra kokie aštuoni. Tau paruošta vieta gretimoje salėje, ten ir maistą atneš.
Iš karto net nesupratau.
– Kaip tai – prižiūrėsiu vaikus?
– Na, tu gi moki su vaikais. Ir tau ten bus ramiau, vis tiek nieko nepažįsti.
Gretima salė pasirodė esanti buvusi klėtis su ilgu stalu, ant kurio stovėjo sultys, sausainiai ir spalvinimo knygelės. Aplink lakstė vaikai. Aštuoni, kaip ir sakė. Prie durų stovėjo jauna mergina – vestuvėms pasamdyta auklė. Ji nužvelgė mano suknelę ir pasakė:
– A, jūs turbūt man į pagalbą? Puiku, nes viena aš nesusitvarkysiu.
Tą akimirką kažkas manyje tyliai užsidarė. Pagalba auklei. Ne Algirdo moteris, ne viešnia, ne žmogus, su kuriuo jis dvejus metus važinėjo prie jūros ir planavo kartu sutikti Naujuosius. Pagalba auklei.
Valanda vaikų kambaryje
Ten išbuvau valandą. Vaikai buvo nuostabūs, mergaitė su kaspinais padovanojo man nupieštą arklį. Pro atviras duris girdėjau, kaip pagrindinėje salėje sakomi tostai, kaip vedėjas kviečia tėvus, krikštatėvius, gimines. Mano vardo, žinoma, nebuvo.
Vienas berniukas, gal penkerių, prisėdo šalia ir rimtai paklausė:
– O jūs kieno močiutė?
– Niekieno, – atsakiau. – Aš čia tik svečias.
– Tai kodėl sėdite su mumis?
Į tą klausimą atsakymo neturėjau.
Sėdėdama ant mažos vaikiškos kėdutės, prisiminiau smulkmenas, į kurias anksčiau numodavau ranka. Per dvejus metus nebuvau nė karto pakviesta į jo giminės gimtadienius. Kai per Vėlines važiavome į kapines, jis paprašė palaukti mašinoje, nes „ten bus giminių“. Jo telefone buvau įrašyta vardu, be pavardės, kaip kokia meistrė. Kiekvieną kartą radau jam pateisinimą: dar per anksti, dukroms sunku, žmonos netektis dar skaudi. Dabar visi tie pateisinimai sugulė į vieną vaizdą, ir jis buvo labai aiškus.
Dovana jaunajai
Paskui paėmiau dovaną ir nuėjau į pagrindinę salę. Neskubėjau, scenų nekėliau. Priėjau prie jaunųjų stalo, palaukiau, kol Indrė atsigręš, ir įteikiau dovaną.
– Linkiu jums daug laimės. Atsiprašau, kad negaliu pabūti ilgiau.
Indrė nustebusi pažiūrėjo į mane, paskui į tėvą.
– Jūs gi ką tik atvažiavote? Tėtis sakė, kad nenorite sėdėti prie stalo…
Algirdas išėjo paskui mane į kiemą. Kalbėjo greitai ir neramiai: prie jo stalo sėdi velionės žmonos sesuo, jos šeima „nesuprastų“, jis nenorėjo gadinti dukrai šventės, aš juk suprantu.
– Suprantu, – atsakiau. – Dvejus metus tu manęs nepristatei nė vienam savo giminaičiui. Galvojau, kad dar ne laikas. Dabar matau, kad tu to laiko tiesiog nelauki.
Išsikviečiau taksi ir išvažiavau. Mėlynos suknelės nenusivilkau iki vidurnakčio – sėdėjau namie ant sofos ir gėriau mėtų arbatą.
Kitos dienos skambutis
Rytą paskambino Indrė. Atsiprašė, nors neturėjo dėl ko. Pasakė, kad apie sėdėjimą su vaikais nieko nežinojo: tėvas viską tvarkė pats, o jai pasakė, kad „Danutė nenori būti dėmesio centre“. Ji pakvietė mane kavos, ir aš nuėjau. Pasirodė, kad ji jau seniai norėjo mane geriau pažinti, tik tėvas vis atidėliodavo.
Su Algirdu išsiskyrėme ramiai, be riksmų. Porą savaičių jis rašė žinutes, siuntė gėles, žadėjo, kad „kitą kartą bus kitaip“. Tačiau supratau paprastą dalyką: kitas kartas būtų buvęs toks pat. Vyras, kuris nedrįsta pasodinti tavęs prie savo stalo per šeimos šventę, nepasodins ir vėliau, kai bus sunkiau.
Su Indre iki šiol kartais susitinkame. Ji pasakoja apie pirmuosius santuokos metus, aš – apie kelionę į Madeirą, kurią pagaliau sau leidau. Lininė staltiesė, ji sako, kiekvieną sekmadienį dengia jų stalą.
O tą nupieštą arklį įsirėminau. Kabo virtuvėje. Primena, kad net vakaras, kai tave pasodina ne ten, kur tavo vieta, gali duoti ką nors gero.
