Laima išėjo kovo pabaigoje, šlapią ketvirtadienio vakarą. Ji nekrovė lagaminų teatrališkai, nedaužė lėkščių. Viską buvo susidėjusi iš anksto, per savaitę, kol Vytautas nieko nepastebėjo. Kaip ir daugelio kitų dalykų per pastaruosius dešimt metų.
Tarpduryje ji dar sustojo. Vytautas sėdėjo prie televizoriaus, rodė krepšinį, rankoje – skardinė.
– Žinai, kas blogiausia? – tyliai paklausė ji. – Aš net nebepykstu. Tu man tiesiog niekas.
Ir trenkė durimis. Tai buvo vienintelis garsus dalykas tą vakarą.
Trisdešimt metų darbo ir tyla namuose
Vytautui buvo penkiasdešimt dveji. Trisdešimt metų jis dirbo lentpjūvėje Kazlų Rūdoje, pastatė namą, išmokslino dukrą. Galvojo, kad to užtenka. Kad vyras, kuris negirtuokliauja, nemuša ir parneša algą, yra geras vyras. Ko dar reikia?
Pirmas dienas jis pyko. Skambino dukrai Rimai į Vilnių, aiškino, kad mama „išprotėjo“, kad ją kažkas sukurstė. Rima klausėsi, o galiausiai pasakė tai, ko jis nenorėjo girdėti:
– Tėti, mama šito norėjo nuo tada, kai aš įstojau. Ji tiesiog laukė, kol užaugsiu.
Tada pyktis baigėsi, ir prasidėjo tai, ko Vytautas nemokėjo pavadinti. Jis paėmė atostogas „dėl nugaros“. Gulėjo lovoje atsisukęs į sieną ir žiūrėjo į tapetų raštą, kurį kadaise kartu su Laima rinkosi parduotuvėje. Valgė duoną su dešra tiesiai iš pakuotės. Televizorius svetainėje buvo išjungtas, ir tylą jis pirmą kartą gyvenime girdėjo tokią garsią.
Kaimynas Petras porą kartų pabeldė, paliko prie durų maišelį obuolių. Rima atvažiavo po trijų savaičių ir išsigando: tėvas neskustas, kambaryje tvanku, šaldytuve – tik garstyčios. Ji nieko nesakė. Įjungė virdulį, atidarė langus ir paskambino šeimos gydytojai. Vytautas spyriojosi, bet nuėjo. Gydytoja ilgai su juo kalbėjosi, davė siuntimą pas psichologą, ir jis, pats sau nustebęs, ten nuėjo dar ne kartą.
Psichologė jo neklausinėjo apie vaikystę, kaip jis bijojo. Ji paprašė papasakoti, kaip atrodė paprasta jo diena prieš Laimai išeinant. Vytautas papasakojo: darbas, vakarienė, televizorius, miegas. Savaitgaliais – garažas ir vėl televizorius. Psichologė paklausė, kada jis paskutinį kartą su žmona kur nors važiavo dviese. Jis negalėjo prisiminti. Paklausė, ką Laima mėgsta veikti laisvalaikiu. Jis ilgai galvojo ir pasakė: „Turbūt skaityti.“ Tik grįžęs namo suprato, kad nežino, kokias knygas ji skaito. Tą vakarą jis pirmą kartą verkė nuo vaikystės laikų.
Tėvo dirbtuvė
Kodėl jis galiausiai atsikėlė, Vytautas niekam nepaaiškino. Vieną gegužės rytą tiesiog išėjo į kiemą ir atrakino tėvo dirbtuvę. Medinis sandėliukas stovėjo užrakintas nuo tėvo laidotuvių – dvylika metų. Viduje kvepėjo dulkėmis ir senais sakais. Ant sienos kabojo oblai, kaltai, rankinis pjūklas su išdrožtais tėvo inicialais.
Vaikystėje Vytautas su tėvu čia praleisdavo šeštadienius. Paskui atėjo darbas, namas, paskolos, ir medis tapo tik tuo, ką lentpjūvėje supjaustai į lentas. Jis nuvalė darbastalį. Pagaląsdė kaltą. Paėmė ąžuolo atraižą, kurią kadaise parsivežė „kam nors“, ir ėmė drožti.
Pirmasis suolas išėjo kreivas. Antrasis – geresnis. Trečiąjį pamatė Petras ir paprašė tokio pat prie savo tvenkinio. Paskui kaimynės anūkui prireikė lentynos knygoms. Vasarą seniūnija paklausė, ar jis negalėtų pataisyti suoliukų prie bažnyčios. Vytautas dirbo vakarais po pamainos ir savaitgaliais, ir pirmą kartą per daug metų laukė ryto.
Rudenį jis padarė tai, ko iš savęs tikrai nesitikėjo: užsirašė į vakarinius baldų restauravimo kursus Marijampolėje, du kartus per savaitę. Grupėje buvo kelios jaunos merginos, viena pensininkė ir jaunas vyras, ką tik grįžęs iš Norvegijos. Vytautas buvo vyriausias ir iš pradžių jautėsi kvailai. Paskui dėstytojas jo darbą parodė visiems kaip pavyzdį.
Susitikimas kalėdinėje mugėje
Laimą jis sutiko gruodį, kalėdinėje mugėje, kur seniūnija leido jam pastatyti stalą su savo dirbiniais. Ji ėjo su drauge ir sustojo prie dėžučių, nepažinusi, kas už prekystalio. Paėmė į rankas mažą dėžutę su išdrožtu ąžuolo lapu, apvertė.
– Kiek? – paklausė ir tik tada pakėlė akis.
Jie žiūrėjo vienas į kitą gal penkias sekundes. Vytautas pastebėjo, kad ji nusikirpo plaukus. Laima – kad jis nebe tas pats: lieknesnis, ramesnis, rankos subraižytos.
– Tau – nieko, – pasakė jis. – Imk.
Ji nepaėmė veltui. Padėjo ant stalo dvidešimt eurų, palinkėjo gražių švenčių ir nuėjo. Bet tą vakarą paskambino. Pirmą kartą per devynis mėnesius – ne dėl dokumentų ir ne dėl Rimos.
Ką reiškia „tu man niekas“
Jie nesusitaikė. Filmo pabaigos nebuvo. Skyrybos įsiteisėjo pavasarį, kaip ir buvo numatyta. Tačiau dabar jie gali kalbėtis. Kartais Laima paskambina paklausti, ar jis neperdažytų jos senos komodos. Kartais jis pasiteirauja, kaip jai sekasi naujame darbe bibliotekoje.
Vytautas sako, kad „tu man niekas“ buvo žiauriausi žodžiai, kokius jis kada nors girdėjo. Ir teisingiausi. Ilgus metus jis buvo tik vyras prie televizoriaus, kuris parneša algą. Niekas – ne todėl, kad blogas, o todėl, kad jame nebeliko nieko, ką būtų galima pamatyti.
Dirbtuvėje dabar kabo ant lentelės išdegintas užrašas: „Niekada nevėlu.“ Rima juokiasi, kad tai banalu. Vytautas sutinka. Bet lentelė kabo vis tiek.
