Ta Žolinė prie Šešupės turėjo būti graži. Visa vyro giminė kasmet susirenka jo tėvų sodyboje netoli Liudvinavo: kepame, maudomės, vaikai laksto iki sutemų. Aš ten važiuoju jau dvylika metų ir iki tos dienos maniau, kad apie šią šeimą žinau viską.
Uošvių sodyba – tikra suvalkietiška: medinis namas su mėlynomis langinėmis, didelis sodas, pirtis prie pat upės. Uošvė čia valdo visą ūkį, ir jos taisyklės paprastos: vaikai valgo pirmi, suaugusieji po jų, o kas atvažiuoja tuščiomis rankomis, tas plauna indus. Juokais, žinoma. Per tuos dvylika metų tuščiomis rankomis niekas nė karto neatvažiavo. Kiekvienas atsiveždavo ką nors savo, ir viskas savaime atsidurdavo ant bendro stalo. Bent jau taip man atrodė.
Mes, kaip visada, atsivežėme daržovių iš savo daržo, du indus salotų, dešrelių vaikams ir pyragą su slyvomis. Vyro sesuo Kristina su vyru atvažiavo vėliau, su dideliu šaltkrepšiu. Iš jo išsitraukė marinuotą kiaulienos sprandinę – gražią, rausvą, su svogūnais ir čiobreliais. Vos mėsa atsidūrė ant grotelių, kvapas pasklido po visą kiemą.
Lėkštė, kuri liko tuščia
Mano sūnui Jokūbui devyneri. Visą dieną jis praleido vandenyje ir buvo išalkęs kaip vilkas. Kai Kristina nuėmė pirmą porciją ir pastatė dubenį ant bendro stalo, jis priėjo ir ištiesė lėkštę.
– Ne ne ne, – Kristina užstojo dubenį ranka. – Valgykit tai, ką patys atsivežėt. Mes savo mėsą kepam savo vaikams.
Jokūbas sustingo su ištiesta lėkšte. Paskui tyliai pasitraukė ir atsisėdo ant suoliuko. Neapsiverkė – jau didelis, – bet mačiau, kaip jam degė ausys.
Mano vyras Saulius tuo metu nešė malkas prie pirties. Jis nieko negirdėjo, bet grįžęs pamatė sūnaus veidą. Paklausė, kas nutiko. Jokūbas gūžtelėjo pečiais:
– Nieko. Teta sako, kad mėsa ne mums.
Laukiau sprogimo. Saulius karštakošis, o su seserimi jų santykiai visada buvo lyg ant adatų. Bet jis tik linktelėjo, nusišluostė rankas į kelnes ir pasakė:
Kelionė į parduotuvę
– Jokūbai, eik į mašiną. Važiuojam į parduotuvę.
Grįžo jie po pusvalandžio. Su dviem kilogramais vištienos šlaunelių, maišeliu bulvių ir pakuote kepimo folijos. Saulius ramiai užkūrė antrąjį grilį, seną, stovėjusį daržinėje, ir parodė sūnui, kaip sudėti šlauneles, kaip pabarstyti druska ir paprika, kaip suvynioti bulves į foliją ir sukišti į žarijas.
Jokūbas buvo laimingiausias vaikas sodyboje. Jis vartė mėsą žnyplėmis su tokiu rimtu veidu, lyg būtų restorano šefas. Kai šlaunelės apskrudo, Saulius sudėjo jas į didelį dubenį, pastatė stalo viduryje ir pasakė visiems:
– Imkit, kas nori. Čia Jokūbo kepta.
Kol mėsa kepė, aš stebėjau Kristiną. Ji sėdėjo prie savo grilio, apsikabinusi kelius, ir žiūrėjo ne į mus, o kažkur į upę. Kai jos dvynukai kelis kartus atbėgo paklausti, ar galima dar sprandinės, ji abu kartus papurtė galvą ir pasakė „vėliau“. Tada dar nesupratau kodėl.
Pirmieji pribėgo Kristinos vaikai. Dvynukai, aštuonerių, savo sprandinės porciją jie seniai buvo suvalgę ir į kitą grilį žiūrėjo alkanomis akimis. Jokūbas įdėjo jiems po didžiausią šlaunelę. Uošvė, sėdėjusi pavėsyje, paprašė ir sau, o uošvis pareiškė, kad tokios vištienos nevalgė nuo kariuomenės laikų – iš jo lūpų tai buvo didžiausias komplimentas.
Ką slėpė vyro sesuo
Kristina visą tą laiką tylėjo. Jos vyras neištvėrė pirmas: atsinešė lėkštę ir paprašė Jokūbo įdėti ir jam. Vakare, kai vaikai prieblandoje dar taškėsi upėje, Kristina priėjo prie manęs, kai ploviau indus.
– Aš ne taip norėjau pasakyti, – tarė ji, nežiūrėdama į akis. – Pastaruoju metu mes labai skaičiuojam. Vyras pusmetį be darbo. Tą sprandinę pirkau su nuolaida, vos du kilogramus, ir bijojau, kad mano vaikams neužteks. Pasakiau kvailai.
Tokio atsakymo nesitikėjau. Kristina visada atrodė ta, kuriai viskas sekasi: graži mašina, gražūs drabužiai, nuotraukos iš atostogų. Niekas giminėje nežinojo, kad jos vyras neteko darbo. Ji slėpė tai net nuo savo tėvų, nes bijojo išgirsti „aš gi sakiau“ – mama niekada nemėgo jos išrinktojo. Todėl ir atvažiavo su šaltkrepšiu, kuriame buvo tiksliai tiek, kiek jos šeimai, ir nė gramo daugiau. Ne iš šykštumo, o iš baimės, kad kas nors pastebės, kaip jiems sunku.
Tą vakarą ji pati atsiprašė Jokūbo. Jis, kaip devynmečiui pridera, atsakė „nieko tokio“ ir paklausė, ar dvynukai kitą kartą galėtų kepti kartu su juo.
„Bendras katilas“
Nuo tos Žolinės pas uošvius darome kitaip. Kiekvienas atsiveža ką gali, bet viskas dedama ant vieno stalo, ir niekas neskaičiuoja, kieno dešrelė ar kieno agurkas. Jei kas nors gali atsivežti mažiau – atsiveža mažiau, ir niekas nieko neklausinėja. Uošvė tai pavadino „bendru katilu“ ir pasakė, kad taip būdavo jos vaikystėje kaime.
Saulius vėliau prisipažino, kad tą vakarą jam niežėjo liežuvis pasakyti seseriai porą žodžių. Bet pamatė sūnaus veidą ir suprato, kad Jokūbui reikia ne tėvo, kuris bara tetą, o tėvo, kuris parodo, kaip elgtis. Manau, jis pasirinko teisingai.
Jokūbas iki šiol tą dieną vadina „savo pirmuoju grilio vakarėliu“. Ir vištienos šlauneles su paprika kepa geriau už mus abu.
