Inga ir Paulius vaiko laukė devynerius metus. Buvo gydymai, klinikos, procedūros, kurių pavadinimų Inga vėliau nebenorėjo net prisiminti. Kiekvieną kartą – viltis, kiekvieną kartą – tuščias testas. Trisdešimt aštuonerių ji pasakė vyrui, kad daugiau nebegali. Kad nori būti mama, bet nebūtinai taip.
Devyneri laukimo metai
Jie baigė globėjų mokymus Marijampolėje ir po metų sulaukė skambučio. Berniukas, septynerių. Vardu Matas.
Socialinė darbuotoja pasakė ir tai, ką jiems reikėjo žinoti iš anksto. Matas jau du kartus buvo paimtas į šeimas. Pirmą kartą, kai jam buvo ketveri, šeima po pusmečio jį grąžino, nes „nesusiklostė“. Antrą kartą, šešerių, globėjai po kelių mėnesių sužinojo, kad jiems gims savas vaikas, ir pasakė, kad nebeturės jėgų dviem.
– Jis nieko nesitiki, – tyliai pridūrė darbuotoja. – Ir tai yra pats sunkiausias dalykas.
Kuprinė prie lovos
Pirmą savaitę Matas beveik nekalbėjo. Valgė greitai, nežiūrėdamas į akis, ir visada paskui tvarkingai plaudavo savo lėkštę – pats, nors niekas neprašė. Savo daiktus jis laikė kuprinėje, o ne spintoje, kurią Inga jam išdėliojo. Kuprinę statė prie lovos. Kai Paulius paklausė, kodėl jis neišsideda daiktų, Matas gūžtelėjo pečiais:
– Kad nereiktų paskui dėtis.
Paulius išėjo į kiemą ir ilgai stovėjo prie malkinės.
Antrą savaitę Matas pradėjo šiek tiek šypsotis. Trečią paklausė, ar galima pasiimti iš bibliotekos knygą apie dinozaurus, ir ar ji bus jo, ar reikės grąžinti. Ketvirtą savaitę jis pirmą kartą užmigo ant sofos šalia Pauliaus, žiūrėdamas filmą.
Inga tuo laiku pastebėjo dar vieną dalyką. Kiekvieną vakarą prieš miegą Matas paklausdavo, kas bus rytoj. Ne iš smalsumo. Jis norėjo žinoti, ar rytoj jis vis dar bus čia. Inga kiekvieną kartą atsakydavo tą patį: rytoj pusryčiai, mokykla, po pamokų važiuosime į parduotuvę. Ir kiekvieną kartą pridurdavo: o vakare vėl būsi čia, savo kambaryje. Matas linktelėdavo ir užmigdavo. Psichologė, kurią jie lankė kartą per dvi savaites, sakė, kad tai labai gerai, kad tokia kasdienybės rutina vaikui yra kaip turėklas.
Netikėta žinia
O tada Inga pasijuto blogai. Vieną rytą, kitą. Nuėjo pas gydytoją, galvodama, kad tai nuo įtampos. Gydytoja pažiūrėjo į tyrimus, paskui į ją ir nusišypsojo.
– Jūs laukiatės. Maždaug septinta savaitė.
Inga sėdėjo automobilyje prie poliklinikos ir verkė. Iš laimės ir iš baimės vienu metu. Devyneri metai. Ir dabar, kai pagaliau jie turėjo Matą. Ji žinojo, kas buvo antroje šeimoje. Ji žinojo, ką tai reiškia jam.
Jie su Pauliumi nusprendė pasakyti Matui ne iš karto, o kai praeis pirmasis trimestras ir kai patys bus tikri, kad viską paaiškins teisingai. Bet vaikai visada girdi daugiau, nei manome. Vieną vakarą Inga kalbėjosi telefonu su savo mama virtuvėje, manydama, kad Matas jau miega. Ji pasakė žodį „kūdikis“ du kartus.
Rytas, kai Matas susikrovė daiktus
Kitą rytą Matas neatėjo pusryčių. Kai Paulius užėjo į jo kambarį, berniukas sėdėjo ant lovos su apsiauta striuke. Šalia – kuprinė, sukrauta iki viršaus. Dinozaurų knyga gulėjo ant stalo, padėta tvarkingai, lyg būtų grąžinama.
– Aš galiu pats nueiti iki autobuso, – pasakė Matas. – Aš žinau kelią.
Paulius vėliau sakė, kad niekada gyvenime nejautė nieko panašaus. Jis atsisėdo ant grindų priešais Matą, kad jų akys būtų viename lygyje. Pašaukė Ingą. Ji atėjo ir atsisėdo šalia.
– Mate, – pasakė Paulius. – Taip, mums gims kūdikis. Ir tu būsi jo vyresnysis brolis. Mes niekur tavęs negrąžinsime. Niekada. Mes negrąžinam.
Matas žiūrėjo į juos įtariai. Jis jau buvo girdėjęs gražių žodžių.
Tada Inga padarė tai, ką vėliau abu laikė svarbiausiu tos dienos sprendimu. Ji neįtikinėjo. Ji tiesiog atidarė jo kuprinę ir pradėjo išiminėti daiktus. Vieną po kito. Marškinėlius, kelnes, žaislinį sunkvežimį. Kiekvieną padėjo į spintą, į jo lentyną. Paulius jai padėjo. Matas iš pradžių tik žiūrėjo. Jo akys sekė kiekvieną daiktą, lyg jis skaičiuotų, ar jie tikrai lieka. Paskui, kai liko paskutinis daiktas – pliušinis šuniukas su nutrinta ausimi – jis pats jį paėmė ir pasodino ant pagalvės.
Įvaikinimas
Tą pačią savaitę jie pradėjo įvaikinimo procedūrą. Ne globos, o įvaikinimo, kad jis turėtų jų pavardę, kad būtų jų teisiškai, ne tik širdimi. Teismas ją patvirtino rudenį. Tą dieną, grįžęs namo, Matas paprašė užrašyti jo naują pavardę ant kuprinės. Ne todėl, kad ketintų kur nors su ja eiti. Tiesiog kad ji būtų jo.
Kai gimė dukrytė, Matas buvo pirmasis, kuris ją pamatė po tėvų. Jis stovėjo prie ligoninės lovos labai rimtas ir ilgai žiūrėjo į mažytį veidelį. Paskui paklausė, ar galės išrinkti jai vardą. Jie leido jam pasiūlyti tris. Jis išrinko Emiliją, nes taip vadinosi auklėtoja vaikų namuose, kuri jam skaitydavo prieš miegą.
Dabar Matui dešimt, Emilijai treji. Ji jį vadina „Matu“ ir visur seka paskui. O jis visada pirmasis bėga prie jos, kai ji verkia.
Kuprinė guli spintos viršutinėje lentynoje. Matas ją naudoja tik vasaros stovykloms. Ir kiekvieną kartą, grįžęs, jis ją išsikrauna iš karto, pirmą vakarą.






