Raudonieji ikrai – šventinio stalo puošmena ir viena brangiausių prekių parduotuvėje. Todėl rinkoje netrūksta ir pigių imitacijų, pagamintų iš želė pavidalo masės. Kartais jos parduodamos atvirai kaip „ikrų imitacija“, bet pasitaiko, kad pakuotė apgaulingai panaši į tikrus ikrus.
Testas su karštu vandeniu
Įmeskite kelis ikrelius į stiklinę karšto vandens. Tikri ikrai sudaryti iš baltymų, todėl karštyje jų apvalkalėlis pradeda keistis, o vandenyje atsiranda baltų dribsnių ar drumstumo – tai sutraukęs baltymas. Imitacija, pagaminta iš dumblių želė (alginato), paprastai nepaleidžia baltų dribsnių, o kartais net ištirpsta ar nuspalvina vandenį.
Šis testas paprastas, bet atliekamas tik su keliais ikreliais, todėl rezultatą verta tikrinti ir kitais požymiais.
Akutė viduje
Tikruose ikreliuose dažnai matoma maža tamsesnė dėmelė – embriono užuomazga, vadinama akute. Imitacijose jos paprastai nėra arba ji atrodo dirbtinai vienoda visuose ikreliuose.
Kaip ikrai sproginėja
Tikras ikrelis burnoje švelniai sprogsta, o jo turinys skystas ir aliejingas. Imitacija būna guminė, kramtoma, sprogti nenori. Ant lėkštės tikri ikrai šiek tiek prilimpa vienas prie kito ir palieka aliejaus pėdsaką, o dirbtiniai ritinėja lyg karoliukai.
Etiketė ir kaina
Ant pakuotės turi būti nurodyta žuvies rūšis (pavyzdžiui, kuprės ar ketos ikrai), gamintojas ir sudėtis: ikrai, druska, kartais konservantas. Jei sudėtyje yra želatinos, alginato, dažiklių ar kvapiųjų medžiagų – tai imitacija. Labai maža kaina dažniausiai irgi signalas.
Ar imitacija blogai?
Ne, jei ji parduodama atvirai ir už atitinkamą kainą. Problema – kai mokate už tikrus ikrus, o gaunate želė rutuliukus. Todėl prieš pirkdami skirkite pusę minutės etiketei – ta pati taisyklė galioja ir raudonai žuviai bei sūriui ir aliejui.
